Aplankę tropinius kraštus ir apžiūrėję vietos augaliją, aptiksite ant medžių augančias pistacijas. Archeologų manymu, šių riešutų ištakomis galima laikyti Turkiją, kur vietiniai žmonės pistacijų riešutus į savo mitybos racioną buvo įtraukę dar 7 tūkst. m. pr. Kr.  Kaip ir daugelis kitų riešutų, pistacijos auga ant lapuočių medžių, tačiau jie auga itin lėtai, yra žemi ir platūs. Būtent dėl tokio ilgai trunkančio augimo medžiai veda vaisius pasiekę tik 8 metų amžių, o geriausią derlių atneša sulaukę net 15 metų.

Nors patys pistacijų medžiai gali išaugti iš sėklų, dažniausiai jie yra skiepijami, kadangi sėklos dygsta labai sunkiai. Užaugę pistacijų medžiai vaisius veda šimtmečiais, vienus metus užaugindami gausesnį, kitus – kiek menkesnį derlių. Vėlyvą pavasarį ant medžių užsimezga lapai, o vasaros pradžioje jau prasideda žydėjimas. Medžių žiedai yra išsidėstę puokštelėmis ir, jei įvyksta jų apdulkinimas, kiekviename žiede užauga po vaisių. Pastarieji būna kevale, o jame – viena sėkla – pistacijos riešutas. Sunokęs riešutas būna žalsvai baltame apvalkale, o  bręsdamas toliau pasidaro rudai raudonas.

Vasarai bėgant, pistacijų riešutai kevaluose pradeda tarsi trūkinėti (tyliai pasiklausę kartais galite tai net išgirsti!), o tai reiškia, kad jie pagaliau sunoko. Kai pistacijų kevalas jau būna žalsvos spalvos, kevalo puselės atsiskiria ir prie medžių šakučių laikosi nebe taip stipriai – tai ženklas, kad netrukus bus galima rinkti riešutus. Atėjus rudeniui, pistacijų medžiai purtomi, prinokę riešutai nukrenta ir augintojai susirenka savo gausų derlių. Žiemą, kaip ir daugelis lapuočių, pistacijų medžiai meta lapus.

Pasaulyje, nuo 2005 metų daugiausiai pistacijų riešutų tiekia Iranas, kuris savo užauginamų riešutų kiekiu neprilygsta nė vienai kitai pasaulio šaliai. Antrąją vietą tiekėjų sąraše užima Kalifornija, o geriausiųjų pozicijose įsitvirtinusios Turkija, Sirija bei Kinija. Pistacijos taip pat auginamos Arizonoje (JAV), Naujojoje Meksikoje (JAV), Graikijoje, Tunise, Italijoje ir Irake.