Pats sudėtingiausias dalykas visoje visatoje – žmogaus smegenys, o tiksliau, smegenų žievė, kur būriuojasi didžioji dalis žmogui svarbių funkcijų: logika, kūrybiškumas, kalba, matematika ir kt. Kitos smegenų sritys rūpinasi fiziologinėmis žmogaus funkcijomis, pavyzdžiui, kvėpavimu, širdies plakimu, kūno temperatūra ir kt. funkcijomis, kurios kontroliuojamos pasąmoningai – apie šiuos procesus nereikia galvoti, jie vyksta tarsi užprogramuoti.

Įdomu, kurioje vietoje slepiasi sritis, kontroliuojanti kūno svorį? Pogumburyje, kuris veikia virškinimo procesą, kontroliuoja apetitą, vandens sulaikymą organizme, miego procesus ir kūno temperatūrą. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas paprasta – smegenų žievė, kontroliuojanti logiką, „bendradarbiauja“ su pogumburiu ir žmogus visada valgo tik tinkamą maistą, jam nekyla jokios pagundos, viskas paremta racionaliu supratimu ir logika, kad tam tikras maistas yra netinkamas. Deja, smegenų žievė negali į savo rankas paimti atsakomybės už suvartojamą maistą – šiems sprendimams įtaką daro ir kitos smegenų dalys.

Didžiausias pavojus slypi tame, kad greitame maiste esančios medžiagos tiesiogiai daro įtaką tiems smegenų centrams, kurie atsakingi už apetitą, alkį ir kūno svorį. Žmonių, linkusių į antsvorį, tokiu būdu atakuojami smegenys, sukuria fiziologinį norą valgyti daugiau maisto, jo nenaudojant energijai. Tai viena iš priežasčių, kodėl nutukimą ir kitas ligas sukelia ne rimtas maistas, bet būtent greitas maistas. Šioje vietoje stipri valia turi sunkiai pakovoti, kadangi logika ne visada „įsijungia“.

Kaip tai veikia? Pogumburis jaučia įvairius signalus, įskaitant ir hormonų, kurie verčia jaustis sočiu arba alkanu. Pagrindinis hormonas, dalyvaujantis ilgalaikės energijos balanse, vadinamas leptinu, kurį gamina organizmo riebalų ląstelės. Kuo didesnės riebalų ląstelės, tuo daugiau jos pagamina leptino. Rezultatas – leptinas veikia kaip signalas smegenims, kad sukaupta pakankamai energijos, todėl valgyti nebereikia.

Kai svoris krenta, riebalų ląstelės sumažėja ir pagamina mažiau leptino. Smegenys tai interpretuoja kaip bado pradžią, todėl žmogus jaučiasi alkanesnis ir sudegina mažiau kalorijų. Jei priaugama svorio, riebalų ląstelės išskiria daugiau leptino, kuris padeda smegenims suvokti, kad valgyti nebereikia – organizmas tada jaučiasi pilnas ir normaliu tempu degina kalorijas. Tai smegenų būdas „apsaugoti“ savus riebalus ir padėti žmogui išvengti badavimo ar atvirkščiai – svorio priaugimo.

Kur slypi didžioji bėda? Ši labai protinga sistema, kuri evoliucionavo kartu su žmogumi ir yra skirta reguliuoti energijos balansą – sugedusi, kadangi smegenys nejaučia leptino signalų. Tai vadinama atsparumu leptinui, kuris, tikima, yra viena pagrindinių nutukimo priežasčių.

Smegenys, „nematydami“ iš riebalų ląstelių atkeliaujančio leptino kiekių, nesupranta, kad riebalų ląstelės yra pilnos. Kitaip tariant, smegenys mano, kad žmogus badauja, nors ir yra sukaupęs pakankamai riebalų.

Mokslininkų tyrimai rodo, kad smegenų atsparumą leptinui sukelia uždegimai smegenyse, kurių išvengti gali padėti kenksmingo maisto atsisakymas. Ką galime padaryti patys? Valgyti „tikrą“ maistą, propaguoti sveiką gyvenseną. Reikėtu vengti apdoroto maisto, kuriame gausu cukraus, rafinuotų grūdų, augalinio aliejaus ir trans-riebalų.