6000 m. pr. Kr. Manoma, kad vynuogių, slyvų auginimas bei džiovintų slyvų gaminimas prasidėjo dar 6000 m. pr. Kr., Užkaukazėje (šiandieninė Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija). Žmonės atrado, kad džiovintų vaisių skonis intensyvesnis ir jie saldesni nei švieži vaisiai.

4000 m. pr. Kr. Vynuogių auginimas plečiasi ir pasiekia šiandieninio Irako regioną. Vynuogės prisijungia prie kitų, jau auginamų ir džiovinimui tinkamų vaisių – figų ir datulių.

2900 m. pr. Kr. Šumerų karaliaus Urukagina valdymo laikais figos tapo pagrindiniu derliumi.

2440 m. pr. Kr. Vynuogių auginimas prasideda Egipto deltos regione – tokia veikla užfiksuota šventyklų raižiniuose, mozaikose ir paveiksluose. Figos sutinkamos taip pat palankiai, labiausiai – Nilo teritorijoje, kur jos laikomos karo laimikiu ir yra naudojamos kaip aukos, dedamos į mirusiųjų kapus.

1700 m. pr. Kr. Sukuriamas „Gilgamešo epas“, kuriame kalbama apie sultingąsias vynuoges ir senovės šumerų vynuogynus. Šiandien šis epas laikomas seniausia pasaulyje užrašyta istorija.

1500 m. pr. Kr. Visoje Indijoje, Persijoje ir Arabijoje žmonės dalinosi savo žiniomis apie džiovintus vaisius, kurie atrado savo vietą ne tik virtuvėje, bet ir visoje kultūroje.

900 m. pr. Kr. Per Italiją į Iberiją ir Šiaurės Afriką romėnų kareivis ar finikiečių prekybininkas atgabena naują vynuogių veislę. Tai Muskato vynuogės, kurios greičiausiai atsirado Graikijoje ir vėliau tapo populiarios Prancūzijoje ir Vokietijoje.

500 m. pr. Kr. Vynuogių auginimas Graikijoje iš Trakijos juda link Korinto, ten dievas Dionisas tampa vynuogynų globėju. Figos vis labiau populiarėja kaip delikatesas ir pasiekia net olimpines aukštumas – Olimpinių žaidynių nugalėtojams teikiami vainikai būdavo iš figų lapų. Taip figos tampa pagrindiniu graikų virtuvės produktu, o atėniečiai save pradeda vadinti figų draugais.

218-203 m. pr. Kr. Vienas didžiausių karo vedlių istorijoje, kartaginiečių generolas Hanibalas Antrojo Punų karo metu užklumpa romėnus, keliaujančius per Alpes. Romėnų nešamose maisto atsargose buvo ne kas kita, o razinos!

154 m. pr. Kr. Senovės Romai razinų vis negana. Jos naudojamos kaip atlygis įvairiose sporto varžybose, mokesčių mokėjimui, vaistai ar mainų valiuta. Legendose pasakojama, kad už du indelius razinų buvo galima įsigyti vieną vergų berniuką!

30 m. pr. Kr. Po nušalinimo iš Egipto karalienės posto, Kleopatrai atgabenama egiptietiška kobra, kurią atneša paslėptą figų krepšelyje. Pasak egiptiečių religijos, mirtis nuo gyvatės įkandimo užtikrina jos nemirtingumą.

100 m. Didysis gurmanas Markas Gavijus Apicijus yra pirmasis kulinarinės knygos autorius. Knygoje galima rasti tokių receptų kaip žuvies sufle ar keptos veršienos – abiejuose patiekaluose pagrindinis akcentas – razinos.

1000 m. Labradoro pakrantėje (šiandieninėje Suomijoje) apsilanko vikingai ir pastebi laukuose augančias vynuoges. Būtent dėl jų pakrantė buvo pakrikštyta „Vinland‘u“.

1095-1291 m. Auksinis džiovintų vaisių amžius! Kryžiaus žygių metu tarp Europos ir kitų pasaulio dalių vykusi prekyba ypač aktyvėja. Ko labiausiai prašydavo pirkėjai? Žinoma, kad džiovintų vaisių!

1293-1294 m. Marko Polo eksportuoja datulių palmių sėklas į Indiją, kur jų dauginimasis, deja, žlunga.

1492 m. Jūrininkai, kartu su Kristupu Kolumbu priekyje, atrado, kad džiovinti vaisiai puikiai tinka ilgoms kelionėms atviroje jūroje, kadangi vartojimui tinkami išlieka ilgą laiką. Dažniausiai racione dominavo razinos.

1513 m. Ispanai pradėjo importuoti medžius, kurių vaisiai buvo tinkami džiovinimui Vakarų Indijoje. Vėliau šie vaismedžiai išplito į Meksiką ir JAV pietvakarinę dalį.

1592 m. Londono pirkliai karalienei Elžbietai I-ąjai įteikia peticiją dėl „Levant Trading“ kompanijos, kuriai prašoma suteikti išskirtinę teisę prekiauti serbentais.

1649 m. „Prancūziška“ virtuvė. Europiečius, atvykusius į Naująją Prancūziją (kuri greit tapo Naująja Anglija) sudomino, kad indėnai, valgydami kukurūzus, mėgaujasi nedideliais, įdomiais užkandžiais – džiovintais vaisiais.

1683 m. Linksmieji vaisių tortai! Osmanų imperijai pasiekus Vieną, austrai susidūrė su nematytais Artimųjų Rytų vaisiais. Švęsdami savo išlikimą, Vienos gyventojai Kalėdų rytui pagamino vokišką tortą, vadinamą „Gugelhupf“, įdarytą razinomis, citrinų ir apelsinų žievelėmis, migdolais ir įvairiausiais prieskoniai.

1754 m. Džordžas Vašingtonas pradeda savo gyvenimą Mount Vernon rezidencijoje, kur ant pietų stalo karaliavo razinos. Jo žmona Morta ruošdavo sultinį, pagamintą iš kaulų čiulpų, duonos, cukraus, razinų ir serbentų. Džordžas šį patiekalą vadindavo geriausiu ir sėkmingiausiu dalyku, nutikusiu per visus santuokos metus!

1861-1865 m. Pilietinio karo metu prasidėjo kiaušinių trūkumas, tad „karo pyragams“ ruošti būdavo naudojamos razinos, kurios padėdavo išgauti tinkamą pyrago skonį. Razinomis taip pat buvo saldinami gėrimai, kuriuos gerdavo karo zonoje esantys kareiviai.

1943 m. Figų gamyba drastiškai krenta – iki 1972-ųjų nukrito beveik dvigubai. 1972-aisiais figos vėl atsigauna, didžiausiu jų tiekėju tampa Turkija, kuri figų ir abrikosų auginime pasidaro absoliuti lyderė.

1962 m. Astronautas Skotas Karpenteris atsikanda granola tipo saldumyno, pagaminto iš razinų ir štai – jis tapo pirmuoju žmogumi, kosmose valgiusiu džiovintus vaisius!

Šiandien. Kas dar įdomaus? Polifenolio cheminiai junginiai! Jie randami didelės koncentracijos džiovintuose vaisiuose ir šiandien – tai vienas didžiausių diskusijų objektų, kalbant apie dietos mitybą. Polifenolio cheminius junginius šiandien tiria įvairūs mokslininkai, kurie gilinasi į junginių antioksidantus ir kitas sveikatai aktualias savybes.