Apie emocinį valgymą yra girdėję visi: mintyse įsivaizduojama moteris, po skyrybų sudaužytą širdį besigydanti dėže šokoladinių saldainių, studentas, besiilgintis namų ir šlamščiantis didžiulę picą, ar ką tik iš darbo atleista  draugė, vakarienei pasirinkusi bulvių traškučių pakelį ir svarstanti, kaip susimokėti mokesčius. Vis dėlto, dažniausiai emocinis valgymas yra gerokai komplikuotesnis, tad papildomų kilogramų taip lengvai atsikratyti  nepavyks.

„Maždaug 75 proc. žmonių, ateinančių pas mane dėl antsvorio metimo, su savo jausmais tvarkosi valgydami, – sako Jane Jakubczak, Merilendo universiteto mitybos paslaugų koordinatorė. – Tai yra pasąmonės elgesys, todėl dauguma žmonių net nesuvokia tą darantys.“

Nesąmoningas užkandžiavimas gali sujaukti net ir geriausius sveikos gyvensenos planus. „Iš savo patirties galiu pasakyti, kad emocinis valgymas – pagrindinė nepavykusių dietų priežastis, – teigia Linda Spangle, knygos „100 svorio metimo dienų“ autorė. – Žmonės tarsi susikuria modelį, pagal kurį bet kokį jausmą – liūdesį, vienatvę, nerimą, nuobodulį, net laimę – palydi valgymu.“

Visiškai atsikratyti emocinio valgymo nerealu (kartais šokoladinis keksiukas tikrai gali praskaidrinti dieną), tačiau galima pradėti jį reguliuoti ir taip neleisti antsvoriui augti. Tiesa, prieš pradedant tai daryti, būtina suprasti, kodėl emocijos verčia žmogų taip nusikalsti.

Paguodos paieškos netinkamose vietose

Dauguma blogų įpročių susiję su neigiamais jausmais – nusiminęs, sunerimęs ar piktas žmogus dėmesį nuo tikrojo objekto (kad ir nuo priekabios anytos) perkelia į valgymą. Anot knygos „Moterys, maistas ir dievas“ autorės Geneen Roth, maistas tampa narkotiku: „Jis gali privesti prie krizės lygiai taip pat, kaip alkoholikus priveda gėrimas. Žmonėms pradeda atrodyti, kad, jei jaučiasi prastai, turi teisę suvalgyti ko nors skanaus.“ Deja, tokia taktika, geriausiu atveju, yra trumpalaikė.

„Kai pavalgome, jausmai niekur nedingsta – problemą vis tiek tenka išgyventi, spręsti, – pasakoja L. Spangle. – Ilgalaikėje perspektyvoje blogieji įpročiai lemia dar prastesnę savijautą: žmonės pradeda save graužti, nes jaučia pyktį ir kaltę dėl to, ką padarė, o tada puola valgyti dar daugiau, kad pašalintų neigiamas emocijas, – taip susikuria užburtas ratas.“

Ko iš tiesų žmonėms reikia?

Jei guostumėmės šviežiomis daržovėmis ir vaisiais, nebūtų taip blogai, bet ranka krypsta į saldainius, sausainius, makaronus su sūriu, keptas bulves. Anot ekspertų, tai lemia mūsų biologija. „Valgant daug cukraus ir riebalų turinčių angliavandenių (pyragų, bandelių), mūsų kūnas į smegenis išskiria cheminę medžiagą  dopaminą, kuris stimuliuoja smegenų malonumo centrą, tad norisi šiuos pojūčius pakartoti“, – pasakoja Karen R. Koenig, parašiusi knygą „Maisto ir jausmų uždavinynas“.

Mokslininkai ištyrė, kad žmogaus organizmas pats trokšta tų patiekalų, kurie siejasi su maloniais prisiminimais. „Tikėtina, kad valgant tam tikrą maistą, nutiko kažkas nuostabaus, todėl smegenys nori atkurti laimingas akimirkas“, – paaiškina G. Roth. Pavyzdžiui, jei žmogus vaikystėje linksmai švęsdavo šventes valgydamas lazaniją, užaugęs jis stengsis ja užpildyti lėkštę ir taip jaustis geriau, o jei blogai pasijutus mama palepindavo šokoladiniais ledais, suaugus tai atrodys tarsi logiškas sprendimas po įtemptos darbo dienos.

Vis dėlto, pristabdyti emocinį valgymą galima – nebūtina leisti biologijai ir prisiminimams iš vaikystės tapti kliūtimi į išsvajotą plokščią pilvą. Svarbiausia nutraukti pasąmoninius ryšius tarp maisto ir nuotaikų, išmokstant nustatyti, kada valgoma dėl priežasčių, visiškai nesusijusių su alkiu. Reikėtų „pamokyti“ organizmą malonumo gauti iš tokių dalykų, kaip treniruotės, draugystė ir pan.